Žiūrint vestuvių nuotraukas sunku suprasti, kas ten vyksta – spektaklis, vaidinimas, filmas. Sunku patikėti, kad tai tikra, kad vyksta dabar, o ne prieš šimtą metų. Džiaugiamės, kad žurnalo „Vestuvės..nuo..iki“ 2011 m. rudens numeryje yra patalpintas labai gražus reportažas. Nuotaka Ieva, paklausta, kas buvo įsimintiniausia, pasakoja: „ Nuo tos akimirkos, kai tik su visomis moterimis kurėnu pradėjome keltis iš Klaipėdos, pamačius tą gražiai išpuoštą senovinį laivą, skambant nuostabioms dainoms ir suvokiant, kad tai mūsų vestuvės, viduje užplūdo labai malonus jausmas, kaupėsi džiaugsmo ašaros… Vėliau ne kartą jos pratrūko, nes tai buvo pati nuostabiausia šventė, kokios net įsivaizduoti negalėjome! Patenkinti buvo tiek svečiai, tiek, žinoma, mes patys. Praeiviai sustodavo ir stebėdavo šventę kaip kokį reginį“.

Jaunasis Vaidas sako, kad „Viskas buvo nesurepetuota, bet taip natūraliai, jog susidarė įspūdis, kad kiekvienas žino šventės eigą ir supranta, kada ką pasakyti ar padaryti. Svečiai buvo maloniai nudžiuginti, kad nereikės rūpintis vestuvine apranga, nes jiems bus duoti kostiumai“. Nors saulė tą dieną nelepino, iš nuotraukų sklinda maloni šiluma ir nuoširdumas.

Galerijoje prašom pažiūrėti keletą vestuvių akimirkų.

Ech ta balta suknelė, kiekvienai merginai ją taip norisi bent kartą gyvenime apsirengti. Šios vestuvės buvo pusiau etnografinės, pusiau tradicinės. Nors tradicinėmis jų pavadinti irgi negalima, nes jaunųjų ir svečių laukė daugybė netikėtų siurprizų ir atrakcijų. Organizatoriams norisi, kad jaunieji žinotų ne visą vestuvių dienos eigą, nes jiems tada nebus šventės, o tik scenarijaus išpildymo laukimas. Svarbiausia, kad jaunieji pasitikėtų organizatoriais ir būtų ramūs dėl visko. Žiūrint į nuotraukas, atrodo,kad šventė pasisekė. Šių vestuvių sėkmė buvo -saulėta rudens diena Kuršių nerijoje, važiuojantis namas-restoranas-diskoteka - „Etnobusas“ su Manfredu, itin tinkama šventės vieta – kavinė „Veja bjanka“, originalūs sustojimai, linksmi muzikantai ir gera kompanija.