Istorija

Mažoji arba Prūsų Lietuva, Klaipėdos kraštas –   šiuos pavadinimus norisi tarti su tam tikra kiek mįslinga pagarba.   Klaipėda, Kuršių nerija, Šilutė, Rusnė, Pagėgiai, Kintai – pavadinimai  atsimenantys pamariškių Určių, Elzių, Ancių, Vilių likimus ir istorijas.  Jų bendravimą, tuoktuvių, krikštynų ir laidotuvių papročius Visa tai išlikę keliautojų, istorikų užrašuose, literatūroje bei garbaus amžiaus žmonių prisiminimuose.

 

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tradicijas  puoselėja daugybė šį kraštą pamilusių žmonių, susibūrusių folkloro ansambliuose, draugijose, mokslo įstaigose.

 

Folkloro ansambliai ruošia įvairias programas, koncertus , vakarones prikeldami naujam gyvenimui senąsias dainas, muziką, šokius. Mažosios Lietuvos dainų negali net lyginti su kituose Lietuvos regionuose užrašytomis dainomis. Jos tarsi nugriebtos nuo vešlių Nemuno deltos pievų, užgimę pamario žvejų kaimeliuose, bežiūrint į tyvuliuojančias vandens platybes ar žiegliuojant  per marias aplankyti savo išrinktosios.

 

Labai norisi istoriškai susiklosčiusį kultūros paveldą  „nukelti“ nuo šiuolaikinės scenos su mikrofonais ir tuo pačiu užduoti sau klausimą – ar įmanoma pačias gražiausias lietuvininkų tradicijas bei natūralioje aplinkoje gimusias dainas priartinti prie šiuolaikinių įvykių šeimoje, bendruomenėje, nutiesti tiltus tarp jų ir suteikti galimybę betarpiškai prisiliesti prie savo krašto papročių istorijos, paversti juos galbūt nauja tradicija.

Viskas, kas kažkada vyko lietuvininkų bendruomenėse yra baltiška, lietuviška. Teisus buvo Vydūnas sakydamas: „Būkime tikri „sau žmonės“, nes besaikis svetimųjų pamėgdžiojimas – tai savęs pažeminimas net ir jų akyse...“

 

Su šiomis mintimis kilo idėja Kuršių nerijoje ir kituose pamario kaimuose surasti vietas su išlikusia autentika – taigi puikiais šventės kulisais ir padėti organizuoti vestuves pagal senąsias Mažosios Lietuvos tradicijas