VESTUVĖS – vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykiu visose tautose ir visais laikais.
Savotiška loterija, nuo kurios itin priklauso visas tolesnis tiek vyro tiek moters gyvenimas, turintis įtakos visos bendruomenės išlikimui. Tad pirmiausia šiek tiek minčių apie lyčių santykius ir senųjų
Keletas Aleksandro Žarskaus minčių apie vestuvių papročius ir jų esmę:
Lygindami senuosius ir dabartinius papročius matome didelius pasikeitimus. Ypač ryškūs pasikeitimai įvyko skirtingų lyčių santykiuose. Kyla klausimai: kodėl taip labai pasikeitė papročiai, kurie papročiai – senieji ar dabartiniai – skirtingų lyčių santykių srityje buvo tinkamesni ir kaip juos vertinti?
Senųjų kultūrų žmogus, jausdamas savo vienybę su kitais žmonėmis ir priklausomybę ne tik nuo jų, bet ir nuo viso to, kas gyva, kūrė papročius ir apeigas, kurios išreiškė ir palaikė visos žmonių bendruomenės vieningumą bei jos gyvybingumo priklausomybę nuo kiekvieno bendruomenės
nario elgesio. Kiekvienas tai labiau jautė, negu suprato, todėl papročius ir visuomenės priimtas moralines normas daugiau ar mažiau gerbdavo visi bendruomenės nariai. Giminės pratęsimas buvo šventas vyksmas, užtikrindavęs bendruomenės gerovę.
Šiuolaikinis, civilizuotas žmogus savo veiksmuose, susijusiuose su giminės pratęsimu atsisako paklusti išorinėms, visuomenėje esančioms moralinėms normoms, kurios yra praėjusių amžių palikimas.
Toks šiuolaikinio žmogaus nepaklusnumas liudija apie išaugusį žmogaus nepriklausomumą ir jo galbūt dar sąmoningai nesuprastą siekį pačiam būti atsakingam už savo veiksmus. Šiuolaikinis žmogus nebesupranta senųjų lyčių santykius reguliuojančių
papročių. Jis jau negali apsiriboti tam tikromis buvusiomis ir esamomis taisyklėmis bei draudimais ir šiuo klausimu kuria savo nuostatas ir požiūrį. Akivaizdu, kad asmeninio požiūrio turėjimas reikalauja ir didėjančio žmogaus sąmoningumo bei atsakingumo.
Praėjusių amžių įstatymai ir dorovės normos, nustatydavusios lyčių santykius, buvo išreikštos apeigomis ir papročiais, kurių atlikimas turėjo nepažeidžiamo įstatymo galią, nes nuo jų išsipildymo priklausė bendruomenės gerovė. Paprotys buvo tautos išmintis, perduodama iš kartos į kartą. Jei nebūtų papročių, tai visą gyvenimo išmintį kiekvienai kartai tektų atrasti pačiai. Tačiau žmogaus amžius tam per trumpas.
Todėl reikia pasiremti ilgesniu amžiumi, o būtent toks yra tautos amžius. Pagal senuosius papročius gyvenimas iki vestuvių ir po vestuvių būdavo labai skirtingas. Vedęs vyras ar ištekėjusi moteris pereidavo į kitą luomą. Jų socialinė padėtis ir netgi drabužiai skirdavosi nuo ikivedybinių. Vestuvės būdavo visos žmonių bendruomenės, kuriai priklausė jaunieji, įvykis. Visi dalyvaujantys vestuvių apeigose jausdavosi atsakingi už tolesnį jaunųjų likimą, t. y. už jaunojo virtimą tėvu, o jaunosios – motina.
Esame kryžkelėje. Iššvaistėme Tėvų duotą palikimą, t. y. senuosius papročius ir moralines normas, o savųjų asmeninės etikos normų dar neturime. Šitaip svarstant tampa aišku, kodėl taip mažai laimės socialiniame ir asmeniniame gyvenime atneša dabartinė laisvė lytinių santykių srityje. Priešingai, žmonių tarpusavio bendravimo problemos, tapo tik sudėtingesnės, skaudesnės ir sunkiau sprendžiamos.
Juk nuo to, kaip bendrauja vyrai ir moterys, priklauso gyvybės ir visuomenės tęstinumas. Susijungdami vyras ir moteris teikia galimybę įsibūtinti naujai gyvybei. Naujos sielos gali įsikūnyti tik per mus. Mes jas priimame arba atstumiame, priklausomai nuo savo apsisprendimo. Be pareigos ir atsakomybės suvokimo prieš gimstančius, lytiniai santykiai tampa egoistiški ir veda į savinaiką.
Nei viena visuomenė, atmetusi dorą ir moralę, ilgai neišliko. Tai istorinė patirtis.
Reikia ir net būtina atmesti senųjų papročių lukštą, jų išorinį apvalkalą. Tačiau jų grūdas, esmė visais amžiais lieka nepakitusi. Papročiai ir moralinės nuostatos, kurios tvarkė skirtingų lyčių santykius ir meilę, turi būti pagrįsti samprata, kad lyčių santykiai ir meilė yra gyvybės pratęsimo šaltinis, bendruomenės bei kiekvieno žmogaus gyvybingumo, fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis.