Šiandieną jaunavedžiai vis dažniau domisi tradiciniais
vestuvių papročiais, kuriuos būtų galima pritaikyti šiuolaikinėse vestuvėse.
Šiuo tikslu, remiantis atliktų istorinių tyrimų medžiaga, aktualu pasvarstyti
apie tradicinių vestuvių papročių pritaikymą šiuolaikinėse vestuvėse.
Rekomendacijose pateikiami ryškesni Mažosios Lietuvos regiono vestuviniai
papročiai ir pateikiama nuomonė apie šių papročių pritaikymą šiuolaikinėse
vestuvėse.
Jaunųjų dovanos. Svarbūs šventės
simboliai yra jaunųjų dovanos. Tai pasižadėjimo vienas kitą mylėti ženklai,
kuriuos prasminga išsaugoti ir po vestuvių.
XVII a. dovanomis buvo keičiamasi per sužadėtuves.: ... nuotaka dovanoja jaunikiui marškinius, o šis atsilygina pinigais
arba kita dovana. Pasak T.Lepnerio, nuotakai vainikėlį, per jos brolį,
atsiųsdavęs jaunikis: ... nuotakos brolis
arba artimas giminaitis, girtavęs drauge pas jaunikį, išjoja pirmas į nuotakos
namus ir nešasi rūtų vainiką. Jaunoji atsidėkodavo jaunikiui už
dovaną-vainiką įteikdama jam nosinę. Svarbūs buvo ir dovanų įteikimą lydintys
veiksmai: rankos padavimas, pasibučiavimas.
·
Šiandieną yra išlikusi tradicija
jungtuvių metu pasikeisti žiedais. Anksčiau nuotaka dovanodavusi savo rankų
darbo dovanas. Galbūt naudojant tautodailininkų dirbinius tradicija galėtų būti
sugrąžinta? Norintieji tuoktis pagal liaudies tradicijas, turėtų nepamiršti ir
dovanų įteikimą lydinčių veiksmų (rankų paspaudimų, bučinių). Svarbu, kad
jaunavedžiai patirtų, jog šie veiksmai vestuvių ceremonialo eigoje įgauna
sakralią prasmę.
Užgėrimas. XVII a. savo pasirinkimą
jaunieji bendruomenės akivaizdoje patvirtindavo vienas kitą užgerdami: ... jaunikis ir nuotaka paima į rankas po
kaušelį, pripiltą lietuviško alaus, abu užgeria vienas antrą, likusį gėrimą, o
likti turi gana nemažai, šliukštelėja vienas antram į akis, apšlakstydami
sėdinčiuosius šalia.
·
Viešas vienas kito užgėrimas pagal
senąją paprotinę teisę buvo veiksmas, patvirtinantis santuokos teisėtumą.
Šiandieną keliamos šampano taurės. Tačiau gražu būtų sugrąžinti ir senąją
užgertuvių tradiciją. Apeiginis veiksmas būtų įtaigesnis, jei būtų geriama iš
tradiciškai papuoštų senovinių kaušelių
ar taurelių.
Nuotakos
atsisveikinimas. Nuotaka išvykdama iš gimtųjų namų atlikdavusi tam tikrus
apeiginius veiksmus, kurie turėję įprasminti jos atsiskyrimą. XVII a. vestuvėse
atsisveikinant nuotaka vesta aplink stalą pasauliui: ... ateina nuotakos brolis, ima ją už rankos ir vedasi pagal saulę apie
stalą, abu verkia. Atsisveikindama nuotaka raudodavusi prie namų židinio.
·
Šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos
atsisveikinimo momentas taip pat dažnai graudus, jaudinantis. Apeiginiai
motyvai padėtų dar ryškiau įprasminti šį virsmo momentą. Anksčiau nuotaka buvo
vedama aplink stalą, nes jis buvo suvokiamas kaip namų altorius. Šiandieną
nebūtina apeiginį veiksmą identiškai atkartoti. Nuotaka galėtų būti vedama
aplink kitą šiandieną sakraliu laikomą objektą. Apeigai iškilmingumo suteiktų
ir atsisveikinimo daina.
Jaunųjų sutikimas grįžus iš
jungtuvių.
XX a. vid.
vestuvėse jaunuosius prie durų pasitikdavo tėvai su duona ir druska. (Lenė
Naujokienė, g. 1922 m.
Vanagų k., KUTR 22; Ana Cirtautienė, g.
Brukštų k. 1934 m.,
gyv. Vanagų k. KUTR 22). Tačiau ankstyvesni šaltiniai liudija, kad lėkštutę su
duona, druska ir stikline vandens jaunieji rasdavo ant stalo marčios kertėje.
·
Šiandieną nereikėtų atsisakyti papročio
tėvams sutikti jaunuosius su duona ir druska. Tačiau derėtų pabandyti atsekti
ir senosios tradicijos prasmę, ją savitai interpretuoti.
Marčios
vežimas. Ypatingai buvo puošiamas ir nuotakos vežimas: XVII a. šaltinių
liudijimu, jis buvo apvyniojamas drobine marška, iš visų pusių papuošta
lininėmis mėlynomis bei žaliomis juostomis. Arba, pasak T.Lepnerio, ...
nukabinėtas lino drobės marškomis, jų
būdu siuvinėtomis mėlynų vilnonių siūlų raštais, ir papuoštas rūtų vainikais.
Visas vežimas būna apdengtas tomis
drobėmis, užtiestomis ant lankų, ir yra pailgai apvalainas, nelyginant karieta.
·
Galbūt sulauksime, kada atsiras entuziastų,
bandančių atkurti tradicinį nuotakos vežimą (kaip yra atkuriami senieji pamario
krašto laivai – kurėnai). Neturint
senovinės karietos, kai kuriuos tradicinius puošybos elementus derėtų
prisiminti ir naudoti šiuolaikinio transporto puošybai, pvz. žalumynų vainikus,
drobes, išsiuvinėtas lietuvininkams būdingais mėlynais raštais, varpelius.
Dialogas prie vartų. Sulaukus
jaunųjų su palyda, prie vartų vykdavo dviejų priešiškai nusiteikusių šalių
dialogas. Vartai atsiverdavo tik tuomet, kai nuotaka padalindavo vartų sargams stuomenis (vyriško ūgio ilgio linų
drobės gabalus), pirštines ir juostas bei aprišdavo dovanomis vartus.
- Šiandieną prie vartų
taip pat galima būtų suvaidinti improvizuotas scenas, turinčias teatro
elementų.
Marčios
sutiktuvių ugnys: laužai ir žvakės. Pasitinkant jaunąją Mažojoje Lietuvoje
buvo paprotys deginti laužus. Pasak T.Lepnerio, laužas buvo kuriamas ties
kaimo, kur gyvena jaunikis riba: Kai
nuotaka privažiuoja kaimo, kuriame gyvena jaunikis ribą, čia jos jau belaukiąs
pulkelis merginų, jo giminaičių; tos šildosi prie laužo ... Šiaudų kūlis
degintas ties jaunikio kiemo vartais:
Jaunikio kiemo vartuose stovidvi senos moterys, pasistačiusios šiaudų kūlį,
kurį reikia pervažiuoti. Anot Pretorijaus, uždegus šiaudus atrodydavo, kad
nuotaka įvažiuoja į kiemą tartum per ugnį, o prie namų nuotaką sutikdavo su
degančiomis žvakėmis: ... kai kurie
nusiliedina po tris, keturias, net po daugiau žvakių ir žibina.
·
Šiandieną jaunieji taip pat gali būti
sutinkami deginant laužus, žvakes. Takas, vedantis nuo vartų iki durų galėtų
būti apšviestas žibintais ar žvakėmis. Ugnies plevenimas suteiktų situacijai
iškilmingumo. Marčios sutiktuvių ugnys - tai metaforiškas palinkėjimas
jauniesiems šviesaus gyvenimo.
Nuotakos vedimas aplink namų židinį. Atvykusi
į vyro namus, nuotaka būdavo tris
kartus vedama aplink židinį (J.Lasickis; Sudūvių knygelė; Jonas
Maleckis-Sandeckis). Pirmą rytą jaunojo namuose ji prie židinio dalindavusi
dovanas – juosteles. (Erhardas Wagneris).
·
Šiandieną po jungtuvių, dažniausiai
vidurnaktį yra uždegamas simbolinis namų židinys (žvakidė), kurį jaunųjų tėvai
perduoda jauniesiems. Senuoju papročiu, skambant dainai galima apvesti
jaunuosius tris kartus apie jų simbolinį šeimos židinį.
Jaunajai skirtų apeigų vieta. Iš J.Lasickio (XVI a.) pateiktų duomenų
sužinome, kad svarbi namų vieta, kur vykdavusios jaunajai skirtos apeigos
buvusi prie namų židinio: Per sutuoktuves
nuotaka tris kartus vedama aplink židinį, o po to pasodinama ten pat ant suolo.
Iki pat XIX amžiaus svarbi vestuvinių apeigų vieta buvo ir klėtis. Stuboje svarbiausia vieta, kur sėdėjo
jaunieji buvo marčios kampas.
·
Šiandieną prasminga atgaivinti tradiciją
išpuošti marčios kampą eglišakiais,
žiedais, obuoliais, paukšteliais ir kitais prasmingais simboliais. Viena
gražiausių puošmenų – medinis mergvakario sietynas su žvakėmis, mediniais
obuoliais, paukščiais, žuvytėmis. Esant galimybei, jaunosios gaubtuvių apeigos
gali būti atliekamos klėtyje.
Nuotakos atsisveikinimo raudos. Pasak
Sūduvių knygelės (XVI a.), atsisveikindama su gimtaisiais namais, jų aplinka,
nuotaka raudodavo. Drauge su nuotaka raudodavo ir atsisveikinti susirinkusios
moterys, merginos. Net ir XVIII a. pradžioje F.Dankelmanas dar aprašo jo manymu
juokingą paprotį dainuojant atsisveikinti su namų židiniu, protėvių dvasiomis,
tėvais ir gyvuliais, kuriuos iki tol prižiūrėjo.
·
Šiuolaikinėse vestuvėse jaunosios jau
neberauda. Tačiau ir šiandieną tie vestuvių momentai, kai jaunieji išreiškia
padėką tėvams yra pilni graudulio. Momento svarbą ir šiandieną iškilmingai
įprasmintų vestuvinės atsisveikinimo dainos.
Sugultuvės ir keltuvės. E.Wagneris
rašo, kad parvežta nuotaka kuo greičiausiai šokdavusi iš vežimo ir
pasislėpdavusi miegamajame. Auštant miegančią nuotaką mergaitės žadindavusios
dainomis. (E.Wagneris). Apie sugultuvių apeigas paliko žinių ir M.Pretorijus.
Jaunuosius suguldžius klėtyje, ten būdavo padedama duonos, kitų sausų valgių ir
pinigų, išsakomi linkėjimai, kad Dievas laimintų santuoką ir jiems netektų
kentėti trūkumų.
·
Šiandieną jaunuosius taip pat prasminga
pažadinti ne su trankiais maršais, o su tradicinėmis dainomis, kuriose išsakoma
ilgus amžius puoselėta išmintis. Suguldant jaunuosius galėtų būti prisimenama
ir daugiaprasmė duonos simbolika.
Plaukų pakirpimas jauniesiems. Pasak M.Pretorijaus, prieš suguldant
jaunuosius anyta slapčiomis nukirpdavo keletą plaukų jaunajai, o nuotakos
motina jaunajam. Tuos plaukus sudėdavo į alaus pripiltą kaušelį, prie kurio
maldininkas sukalbėdavo tam tikras maldas ir išgerdavo tą alų su plaukais. Dėl
to, manyta, jaunieji turėtų patirti ypatingų malonių.
·
Plaukų pakirpimas abiems jauniesiems
suteikia vestuvinėms apeigoms ritualinį pobūdį, todėl paprotys galėtų būti
prisimenamas ir šiandieną (plaukus sudėti į alaus pripiltą kaušelį nėra
būtina). Plaukai jauniesiems gali būti pakerpami bet kurios vestuvių apeigos,
įprasminančios santuoką, momentu.
Nuotakos lūpų patepimas medumi. Iš XVI
a. šaltinių sužinome, kad atvykus į vyro namus lūpos nuotakai buvo patepamos
medumi. (J.Lasickis; Sudūvių knygelė, Jonas Maleckis-Sandeckis).
·
Nuotakos lūpos galėtų būti simboliškai
patepamos medumi ir šiuolaikinėse vestuvėse. Šiandieną yra įprasta karčią degtinę saldinti jaunųjų bučiniu. Medus galetų tapti prasmingesniu jaunųjų
meilės ir saldaus – linksmo gyvenimo simboliu.
Nuotakos apibėrimas javais. XVI amžiuje
vyro namuose, prie kiekvienų durų nuotaka būdavo apibarstoma kviečiais,
kruopomis, avižomis, miežiais, žirniais, pupomis, aguonomis ir kt. Vienas
žmogus lydėdavęs nuotaką su maišu, pripiltu visokiausių javų. (J.Lasickis; Sudūvių
knygelė, Jonas Maleckis-Sandeckis).
·
Apiberiant jaunuosius įvairiais grūdais
linkėta jauniesiems skalsos, sėkmės ūkio darbuose. Galbūt taip analoginės
magijos būdu siekta sustiprinti ir jaunųjų vaisingumo galias. Ir šiandieną prasminga jauniesiems barstyti
grūdus.
·
Saviti nuotakos/marčios atributai Mažojoje Lietuvoje
Juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku. Juodo aksomo karūnėlė su rūtų
vainiku viršuje XVII a.-XVIII a. buvo išskirtinis nuotakos papuošalas Mažojoje
Lietuvoje, kuris dėvėtas iki gaubtuvių. Sprendžiant
iš lietuvininkų folkloro, toks galvos apdaras – juodasis vainikėlis.
- Šiandieną reikėtų atgaivinti tradiciją
puoštis juodo aksomo karūnėle su vainiku, nes tai savitas, tik Mažajai
Lietuvai būdingas vestuvinis papuošalas.
Kykas. Vienas svarbiausių lietuvininkų
vestuvių apeiginių momentų buvo marčios gaubtuvės.
Mažojoje Lietuvoje marti buvo papuošiama ypatingu dailiu apdangalu su perregimu
austu šydu, kabančiu iš abiejų šonų, kurį nešiodavo jaunos moterys iki pirmo
gimdymo. Šis Mažosios Lietuvos nuotakų ir jaunamarčių išeiginis galvos dangalas
vadintas kyku (būta įvairių jo
siuvimo, nėrimo, pynimo, mezgimo variantų).
- Kiauraraščių
pinikų pynimo technika pagamintas kykas
- išeiginis jaunamartės galvos dangalas yra
labai puošnus, todėl juo tiktų papuošti nuotaką per gaubtuves ir
šiandieną.